Santuokos sakramentas
Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o Dievas ir yra meilė. Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, todėl jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnaujanti bendram tikslui – palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1, 28).
Santuokinė meilė apima visas asmeniui būdingas sritis: kūno, jausmų ir emocijų jėgą, dvasios ir valios siekius. Ši meilė sujungia ne tik kūnus, bet ir širdis. Visiškas abipusis savęs atidavimas suponuoja nesuardomumą bei ištikimybę, todėl Santuokos sakramentas nėra išardomas iki vieno iš sutuoktinių mirties, o sutuoktiniai įsipareigoja likti ištikimais vienas kitam ir rūpintis vienas kitu tiek ligoje, tiek varge, tiek kitais atvejais visą gyvenimą iki mirties. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas (Mt 19, 6). Šia prasme meilė trokšta būti nepakeičiama. Tačiau, atrodytų, gana sunku, netgi neįmanoma susisaistyti su kitu žmogumi visam gyvenimui. Tam, kad jaunieji, padedami Dievo malonės, galėtų tvirtai ryžtis priimti Santuokos sakramentą, reikia gilaus tikėjimo, todėl vien tradicija paremta motyvacija („visi taip daro“) nepakankama ir nepateisinama.
Vyro ir moters meilėje atsispindi Dievo ir žmogaus, Kristaus bei Bažnyčios meilė. Kaip Dievas ištikimas žmogui, taip vyras ir moteris, priimdami Santuokos sakramentą, Dievo akivaizdoje apsisprendžia vienas kitą visą gyvenimą mylėti, rūpintis ir globoti. Dievas dovanoja unikalią ir vienintelę galimybę – dovanoti save, gerbti vienas kitą ir prisiimti atsakomybę už savo ir kito žmogaus ateitį.To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.
SANTUOKOS SAKRAMENTO ŠVENTIMAS
Santuokos sakramento liturgijoje gausu palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis prašoma Dievą suteikti malonės ir palaiminti naująją porą. Todėl svarbu, kad visi apeigų dalyviai melstų Dievą išlieti sutuoktiniams gausių Šventosios Dvasios dovanų, idant jų šeimyninis gyvenimas taptų šventu pavyzdžiu kitiems, būtų vaisingas ir lydimas visokeriopos laimės.
Iš pradžių, prieš prasidedant Santuokos sakramento apeigoms, atvykusieji svečiai susirenka bažnyčioje užimdami pirmąsias suolų eiles, tuo tarpu jaunieji, liudytojai (piršliai) ir palydinčios poros lieka prie bažnyčios durų tol, kol kunigas (arba diakonas) ateis jų pasitikti. Žiedus laiko vienas iš liudytojų. Kunigo (arba diakono) lydimi, visi procesijos būdu prisiartina prie altoriaus*.
Atėję prie altoriaus, jaunieji sustoja priešais kunigą, liudytojai – prie esančio stalelio, žiedus padėdami ant lėkštelės, kol žiedai bus įteikti jauniesiems; palydinčios poros išsirikiuoja puslankiu.
Apeigų pabaigoje, kunigui (arba diakonui) teikiant palaiminimą, visi santuokos dalyviai persižegnoja. Po to jaunavedžiai ir liudininkai pasirašo santuokos knygoje. Po pasirašymo visa palyda išsirikiuoja kaip ir pradžioje; skambant maršui, išeinama iš bažnyčios.
*Jaunąją prie altoriaus gali atvesti ir tėvas. Tokiu būdu pirmiausiai prie altoriaus ateina visa palyda, sustoja savo vietose, šiek tik pasisukę į bažnyčios centrinį praėjimą, laukia įvedamos jaunosios. Tėvas, jaunąją atvedęs prie altoriaus, palieka ją šalia jaunojo. Visi atsisuka į altorių.
SANTUOKOS PRIESAIKA
Apeigų svarbiausias momentas – tai santuokos priesaika, kuria jaunieji vienas kitam prisiekia meilę ir ištikimybę. Priesaikos metu jaunieji paduoda vienas kitam dešinę ranką ir, žvelgdami vienas į kitą, taria priesaikos žodžius.
Jaunasis sako:
Aš N*, imu tave, N, savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!
Jaunoji sako:
Aš, N, imu tave, N, savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!
Užmaudami vienas kitam žiedus ant dešinės rankos bevardžio piršto, kiekvienas sako:
jaunasis:
N, imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą – vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
jaunoji:
N, imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą – vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
