Sutvirtinimas yra vadinamas „krikščioniškosios brandos sakramentu“. Šiuo sakramentu (pakrikštytieji) tobuliau sujungiami su Bažnyčia, praturtinami ypatinga Šventosios Dvasios jėga ir todėl dar labiau įpareigojami, kaip tikri Kristaus liudytojai, žodžiu bei darbu skleisti bei ginti tikėjimą… Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1285.
Jį priimantis žmogus labiau išgyvena Dievo vaiko pašaukimą, tvirčiau susivienija su Kristumi ir Katalikų bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomene. Sutvirtintas krikščionis iš naujo atranda jam suteiktas Šventosios Dvasios dovanas. Šiuo sakramentu paskatinamas Krikšto malonės augimas.Todėl, ruošiantis priimti šį sakramentą, reikia pasitikrinti ir papildyti krikščioniškojo tikėjimo žinias. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, todėl, prieš priimant Sutvirtinimo sakramentą, būtina atlikti Atgailos sakramentą.
Tikintieji turėtų labai atsakingai įvertinti savo nusiteikimą Sutvirtinimo sakramento atžvilgiu ir pasiryžti tolesniam augimui dvasinio tobulumo prasme. Sąmoningo amžiaus sulaukęs sutvirtinamasis privalo išpažinti tikėjimą, būti malonės būklėje, norėti priimti šį sakramentą ir būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu bei liudytoju bažnytinėje bendruomenėje ir pasaulyje.
Sutvirtinimo sakramento padariniai
Tikėjimo tradicija galutiniu Sutvirtinimo sakramento tikslu laiko Šventosios Dvasios dovanas. Sakramentinė žymė tėra Šventosios Dvasios dovanų bei Dievo vaikų ir bendradarbių išraiška ir ženklas. Jeigu sutvirtinamasis nesudaro kliūčių, per Sutvirtinimą jis gauna Šventąją Dvasią, kad Ji tikintįjį dar giliau įšaknytų dieviškoje įvaikystėje, tvirčiau suvienytų su Kristumi, tobuliau sujungtų su Bažnyčia, aktyviau įtrauktų į jos pasiuntinybę ir padėtų jam liudyti krikščioniškąjį tikėjimą gyvenime.
Bažnyčios tradicijoje gyva samprata, jog Sutvirtinimo sakramentas yra vertingas žmogaus dvasiniam gyvenimui. Kiekvieno pakrikštytojo įkrikščioninimas užbaigiamas Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentais. Todėl tada, kai tikinčiajam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš jam priimant Viatiką (šv. Komunija mirštančiajam), jis būtų sustiprintas Sutvirtinimo sakramentu.
Sutvirtinimo sakramento apeigos
Esminė Sutvirtinimo sakramento apeiga yra pakrikštytojo asmens kaktos patepimas šventąja krizma. Sutvirtinimą teikiantysis (paprastai sakramentą teikia vyskupas) uždeda ranką ant sutvirtinamojo ir taria žodžius: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“. Liturginiuose šio sakramento teikimo nuostatuose pageidaujama, kad apeigos būtų atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia.
Sutvirtinimo globėjas ir vardas
Patariama kiekvienam sutvirtinamajam turėti Sutvirtinimo globėją, kuris, kaip vyresnysis brolis, jį atvestų ir pristatytų vyskupui, o paskui padėtų ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną. Siekiant išreikšti glaudesnį Krikšto ir Sutvirtinimo ryšį, pageidaujama Sutvirtinimo globėju (globėja) kviesti vieną iš krikštatėvių. Jei globėju pasirinkti norima kitą asmenį, tai tas asmuo turi būti dvasiniu atžvilgiu tinkamas šioms pareigoms atlikti ir tenkinti šiuos kanonų teisės reikalavimus:
Sutvirtinimo apeigų nuostatuose reikalaujama, kad sutvirtinamieji šalia Krikšto vardo pasirinktų Sutvirtinimo vardą, kuris turi būti šventojo vardas.
Kam Sutvirtinimo sakramentas teikiamas?
Sutvirtinimą gali ir privalo priimti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas žmogus. Sutvirtinamasis turi būti pašvenčiamosios malonės būklėje, atitinkamai pasirengęs ir sugebąs atnaujinti Krikšto pažadus. Tam pasiruošti padeda parapijos katechetas. Sutvirtinimu baigiama Krikšto malonė; juo, kaip Krikštu, krikščionio sieloje įspaudžiama neišdildoma žymė, dėl to šį sakramentą galima gauti tik vieną kartą gyvenime.
Pasirengimas
Rengiami tikintieji nuo 14 metų. Norintieji priimti Sutvirtinimo sakramentą turi lankyti pasiruošimo užsiėmimus, kurie parapijoje prasideda rugsėjo mėnesį. Per užsiėmimus aiškinamas Katalikų Bažnyčios katekizmas, gilinamasi į Sutvirtinimo sakramento prasmę, teikiamas malones, mokomasi liudyti Kristų savo aplinkoje.
Dievas, Gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau nuodėmių atleidimą. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios” – tokius žodžius taria kunigas, suteikdamas nuodėmių atleidimą.
Sutaikinimo sakramentas, kaip ir kiti sakramentai, yra tikinčiojo susitikimas su Dievu. Šio susitikimo metu žmogus išlaisvinamas iš nuodėmių vergijos, atstumiančios žmogų nuo Dievo ir jo malonės.
Kam šis sakramentas teikiamas?
Šis sakramentas teikiamas kiekvienam po Krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Sutaikinimo (Atgailos) sakramentas yra būtinas žmogaus išganymui. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą per metus atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra raginami neatidėti šio sakramento priėmimo per didžiųjų Bažnyčios švenčių dienas, kai skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.
Kada reikia eiti išpažinties?
Išpažinties reikia eiti, padarius sunkią nuodėmę, nes gyventi be Dievo malonės nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį. Atgailos sakramentu suteikiama veikiančiųjų malonių priešintis blogiui, grąžinama ar padidinama pašvenčiamoji malonė. Bažnyčios įsakymas kartą per metus atlikti išpažintį – tai minimali priemonė ryšiui su Kristumi išlaikyti.
Atgailos sakramentas dar vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus. Atsivertimas yra Evangelijos, kuri mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi, esmė. Šios draugystės besąlygiška nuostata – atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia.
Santuokos sakramentas
Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o Dievas ir yra meilė. Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, todėl jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnaujanti bendram tikslui – palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1, 28).
Santuokinė meilė apima visas asmeniui būdingas sritis: kūno, jausmų ir emocijų jėgą, dvasios ir valios siekius. Ši meilė sujungia ne tik kūnus, bet ir širdis. Visiškas abipusis savęs atidavimas suponuoja nesuardomumą bei ištikimybę, todėl Santuokos sakramentas nėra išardomas iki vieno iš sutuoktinių mirties, o sutuoktiniai įsipareigoja likti ištikimais vienas kitam ir rūpintis vienas kitu tiek ligoje, tiek varge, tiek kitais atvejais visą gyvenimą iki mirties. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas (Mt 19, 6). Šia prasme meilė trokšta būti nepakeičiama. Tačiau, atrodytų, gana sunku, netgi neįmanoma susisaistyti su kitu žmogumi visam gyvenimui. Tam, kad jaunieji, padedami Dievo malonės, galėtų tvirtai ryžtis priimti Santuokos sakramentą, reikia gilaus tikėjimo, todėl vien tradicija paremta motyvacija („visi taip daro“) nepakankama ir nepateisinama.
Vyro ir moters meilėje atsispindi Dievo ir žmogaus, Kristaus bei Bažnyčios meilė. Kaip Dievas ištikimas žmogui, taip vyras ir moteris, priimdami Santuokos sakramentą, Dievo akivaizdoje apsisprendžia vienas kitą visą gyvenimą mylėti, rūpintis ir globoti. Dievas dovanoja unikalią ir vienintelę galimybę – dovanoti save, gerbti vienas kitą ir prisiimti atsakomybę už savo ir kito žmogaus ateitį.To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.
SANTUOKOS SAKRAMENTO ŠVENTIMAS
Santuokos sakramento liturgijoje gausu palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis prašoma Dievą suteikti malonės ir palaiminti naująją porą. Todėl svarbu, kad visi apeigų dalyviai melstų Dievą išlieti sutuoktiniams gausių Šventosios Dvasios dovanų, idant jų šeimyninis gyvenimas taptų šventu pavyzdžiu kitiems, būtų vaisingas ir lydimas visokeriopos laimės.
Iš pradžių, prieš prasidedant Santuokos sakramento apeigoms, atvykusieji svečiai susirenka bažnyčioje užimdami pirmąsias suolų eiles, tuo tarpu jaunieji, liudytojai (piršliai) ir palydinčios poros lieka prie bažnyčios durų tol, kol kunigas (arba diakonas) ateis jų pasitikti. Žiedus laiko vienas iš liudytojų. Kunigo (arba diakono) lydimi, visi procesijos būdu prisiartina prie altoriaus*.
Atėję prie altoriaus, jaunieji sustoja priešais kunigą, liudytojai – prie esančio stalelio, žiedus padėdami ant lėkštelės, kol žiedai bus įteikti jauniesiems; palydinčios poros išsirikiuoja puslankiu.
Apeigų pabaigoje, kunigui (arba diakonui) teikiant palaiminimą, visi santuokos dalyviai persižegnoja. Po to jaunavedžiai ir liudininkai pasirašo santuokos knygoje. Po pasirašymo visa palyda išsirikiuoja kaip ir pradžioje; skambant maršui, išeinama iš bažnyčios.
*Jaunąją prie altoriaus gali atvesti ir tėvas. Tokiu būdu pirmiausiai prie altoriaus ateina visa palyda, sustoja savo vietose, šiek tik pasisukę į bažnyčios centrinį praėjimą, laukia įvedamos jaunosios. Tėvas, jaunąją atvedęs prie altoriaus, palieka ją šalia jaunojo. Visi atsisuka į altorių.
SANTUOKOS PRIESAIKA
Apeigų svarbiausias momentas – tai santuokos priesaika, kuria jaunieji vienas kitam prisiekia meilę ir ištikimybę. Priesaikos metu jaunieji paduoda vienas kitam dešinę ranką ir, žvelgdami vienas į kitą, taria priesaikos žodžius.
Jaunasis sako:
Aš N*, imu tave, N, savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!
Jaunoji sako:
Aš, N, imu tave, N, savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!
Užmaudami vienas kitam žiedus ant dešinės rankos bevardžio piršto, kiekvienas sako:
jaunasis:
N, imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą – vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
jaunoji:
N, imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą – vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Kunigystės sakramentas — tai paties Kristaus apaštalams bei jų įpėdiniams ir pasirinktiems pagalbininkams ypatingu ženklu ir galia pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsti Viešpaties tarnystę. Kunigystės sakramentas apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.
Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu ir malda savo įpėdiniams perdavė Šventosios Dvasios dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama gija suteikiama vyskupo šventimais. Vyskupams perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Vyskupai bendruomenėje regimu būdu perima paties Kristaus, Mokytojo, Gerojo Ganytojo ir Kunigo, pareigas. Ganytojas jam pavestoje vietoje bendruomenėje atstovauja pačiam Kristui. Drauge visi vyskupai liudija Visuotinės Bažnyčios vienybę, rūpinasi tikėjimo paveldo puoselėjimu.
Kunigai – vyskupo bendradarbiai ir pagalbininkai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje apaštalų įpėdiniai vyskupai savo kai kurias tarnystes perdavė jiems pavaldiems kunigams, kurie įvairiose srityse atlieka jiems pavestą pasiuntinybę bendruomenėje ar kokioje nors srityje, visada išsaugodami vienybę ir bendradarbiavimą su savo Ganytoju. Kunigai gali teikti Krikšto, Susitaikinimo, Eucharistijos, Santuokos, Ligonių patepimo sakramentus. Vyskupui leidus, gali tikintiesiems teikti ir Sutvirtinimo sakramentą.
Diakonai – tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Įšventinant į diakonus, rankas uždeda tik vyskupas, šitaip parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose. Diakonams šventimais suteikiama teisė tarnauti specialiose pasiuntinybėse: skelbti Evangeliją, pamokslauti, talkininkauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams, teikti Krikšto, Santuokos sakramentus, šventinti maldingumą skatinančius daiktus. Tas užduotis diakonai vykdo, būdami pavaldūs savo vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į diakonus.
Iki šiol Lietuvoje diakonais buvo šventinami tik besiruošiantieji kunigystei, tačiau Katalikų Bažnyčioje nuolatiniais diakonais gali būti pašventinti ir vedę vyrai, jei jie tinkamai šiai tarnystei pasirengia.
Kodėl reikia Kunigystės sakramento?
Pats Kristus pašaukė Dvylika apaštalų, kurie tęsė jo misiją žemėje. Apaštalai malda ir rankų uždėjimu iš paties Viešpaties gautas galias perdavė savo įpėdiniams ir talkininkams. Taip Kristaus sekėjų bendruomenėje, Bažnyčioje, atsirado šventimai. Per Bažnyčiai atstovaujantį įšventintą asmenį pats Kristus veikia savojoje bendruomenėje kaip savo kūno Galva, savosios kaimenės Gerasis Ganytojas, Vyriausiasis Kunigas. Per įšventintus Bažnyčios tarnus skelbiama Kristaus Geroji Naujiena, nenutrūkstamai perduodama galia aukoti šv. Mišias — sudabartinti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, kad Viešpaties aukos vaisiais galėtų stiprintis visų kartų žmonės.
Kam teikiamas Kunigystės sakramentas?
Kristus savo Evangeliją skelbė visiems žmonėms, tačiau į apaštalų tarnystę pašaukė tik vyrus. Todėl pagal apaštalinius laikus siekiančią tradiciją Kunigystės šventimų sakramentas teikiamas tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai. Vyrai tam pasirengia specialiose ugdymo mokyklose – seminarijose.
Katalikų Bažnyčioje į kunigus šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.
Kunigystės sakramento simboliai
Rankų uždėjimas — tai nuo apaštalų laikų ateinanti tradicija perduoti Kristaus galias. Vyskupas uždeda rankas ant šventinamojo galvos, nes turi kunigystės galių pilnatvę ir yra teisėtas apaštalų įpėdinis. Apeigose dalyvaujantys kunigai taip pat uždeda rankas ir taip paliudija, kad nuo šiol naujai pašventintąjį laikys vienos tarnystės broliu, dalinsis darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais.
Konsekracijos malda — tai specialus prašymas Dievui išlieti Šventąją Dvasią išrinktajam asmeniui ir suteikti jo tarnystei reikalingų dovanų.
Kas gali teikti šį sakramentą?
Visų trijų laipsnių Kunigystės šventimų sakramentą teikia tik vyskupas.
Diakoną ir kunigą šventina vyskupas, remdamasis dažniausiai kunigų seminarijos vadovų ar vienuolijos vyresniųjų rekomendacijomis. Vyskupą iš kunigų, remdamasis atsakingais liudijimais, išrenka popiežius — Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis, Katalikų Bažnyčios vadovas ir dažniausiai paveda paskirtą kandidatą konsekruoti vietinės Bažnyčios vyskupams. Žymiausieji pasaulio vyskupai išrenkami kardinolais — popiežiaus patarėjais, kurie renka naująjį popiežių.
Ligonių patepimo sakramentas – tai ženklas, per kurį Bažnyčia prašo Viešpaties, kad Jis sustiprintų sunkiai sergančio ligonio kūną ir dvasią, augintų ne tik ligonio, bet ir jo artimųjų bei slaugytojų pasitikėjimą Dievo valia, pašventintų kančią, grąžintų sveikatą.
Kodėl sunkiau sergančiam tikinčiajam reikia priimti Ligonių patepimo sakramentą?
Sunkiai sergančiam žmogui būtina Dievo pagalba ir malonė, kad ligos prislėgtas žmogus nenusimintų, nepasiduotų nevilčiai, neužgesintų tikėjimo. Ligonių patepimo sakramentu pats Kristus aplanko ir sustiprina sergantį savo brolį. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Viešpatį ir suvienyti su Jo kančia, gelbėjančia visą pasaulį.
Kristaus išgyventas kančios, apleidimo, vienatvės laikas pašventina ir kiekvieno krikščionio skausmo akimirkas. Krikščionis išpažįsta, kad Kristus savo kančia pašventino pasaulį. Šioje misijoje dalyvauja ir ligos kamuojamas krikščionis. Tačiau Kristus per Bažnyčią šio žmogaus nepalieka vienišo, per Ligonių patepimo sakramentą stiprina bei guodžia.
„Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5,14—15).
Bažnyčios pašventintas ir atsiųstas kunigas meldžiasi už ligonį, jo artimuosius, slaugytojus ir už visus kenčiančius, uždeda sergančiajam rankas ant galvos ir jo kaktą bei rankas patepa Ligonių aliejumi, katedroje vyskupo pašventintu Didįjį Ketvirtadienį. Taip Bažnyčia vykdo Kristaus žodžius, kuriais Jis kvietė lankyti ligonius ir juos stiprinti. Ligonių sakramento teikimu akivaizdžiai parodomas Bažnyčios rūpestis ligoniais, senais žmonėmis, kad Viešpats yra su jais ir bendruomenei rūpi kenčiantys žmonės.
Kam teikiamas šis sakramentas?
Patepimas yra teikiamas pakrikštytiems tikintiesiems, kurie sunkiai serga arba jų sveikata silpnėja dėl senatvės. Sakramentas gali būti teikiamas pakartotinai, jei po matomo pagerėjimo ligonio būklė vėl pablogėjo. Kai sergančio krikščionio būklė nesikeičia praėjus bent metams, šį sakramentą galima vėl teikti.
Visada galima priimti šį Sakramentą prieš sudėtingesnę operaciją, o sergantiems vaikams galima teikti tada, kai jie suvokia šio Sakramento esmę ir naudą. Tiems ligoniams, kurie yra praradę sąmonę, Ligonių patepimas yra teikiamas, jei jie prieš sąmonės praradimą šio patarnavimo prašė arba numanoma, kad to prašytų. Jeigu sunkiai sergantis tikintysis jau yra miręs, Ligonių patepimo sakramentas neteikiamas. Kai abejojama, ar ligonis tikrai yra miręs, patepimas teikiamas sąlyginai.
Ligonių patepimo sakramento pasekmės
Būtina žinoti
Namuose laukiant kunigo, kuris sergančiam Jūsų šeimos nariui suteiks Ligonių patepimo sakramentą, reikia pasiruošti:
Ligonių patepimo sakramento simboliai
Malda ligonis pavedamas kenčiančiam ir visas ligas nugalėjusiam Dievui.
Rankų uždėjimas – tai Šventosios Dvasios galios perdavimo, pastiprinimo ženklas.
Patepimas Ligonių aliejumi sustiprina Krikštu pateptą krikščionį kovoje su liga, skausmu, išbandymais, primena išrinkimą, paskyrimą būti Dievo karalystės dalyviu.
Kas gali teikti šį sakramentą?
Ligonių patepimo sakramentą teikia tik kunigo šventimus turintis dvasininkas, išklausęs ligonio išpažinties ir pasirengęs sergančiam žmogui teikti šv. Komuniją.
Bažnyčia jį teikia savo Viešpaties pavedimu: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19).
Krikštu tampame Dievo vaikais, tikinčiųjų bendruomenės, Bažnyčios, nariais. Juo taip pat atleidžiamos nuodėmės ir pradedamas naujas žmogaus, Jėzaus Kristaus brolio ar sesers, Dievo sūnaus ar dukters gyvenimas. Pakrikštytieji meldžiasi: „Tėve mūsų, kuris esi Danguje!“.
Krikštas yra krikščioniškojo gyvenimo pradžia ir pamatas, prieangis prasidedančiai naujai bendrystei su Dievu ir žmonėmis, vartai į kitus sakramentus. Šiuo sakramentu tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai. Tai reikalingiausias ir pirmasis sakramentas, be kurio negalime priimti kitų sakramentų. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama išganymo malonė. Svarbu, kad ši malonė, kūdikiui gimus, pasiektų kuo anksčiau. Ją reikia išlaikyti per visą gyvenimą: kartu su Kristumi „palaidoti Krikšte, jūs tikėjimu Jame prisikėlėte Dievo galybe, kuris Jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12). Popiežius Pranciškus Krikštą pavadino krikščionio pasu, vizitine kortele.
Krikšto dalyviai ir jų pareigos
Krikštatėviai. Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, Krikšto metu turi dalyvauti krikštatėviai, kurie atstovautų tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui, kiek reikės, padėtų tėvams, kad vaikas tikėjimą gerai pažintų ir pagal jį gyventų. Krikštatėviai, pasirinkti paties krikštijamojo ar jo šeimos, turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms, kad galėtų tinkamai dalyvauti liturginiuose aktuose, turėtų nors 16 metų, būtų priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventų ir krikštavaikiui galėtų padėti to siekti, ir bažnytinės teisės aspektu neturėtų kliūčių šiai pareigai atlikti.
Tėvai. Iš paties Kūrėjo nustatytos tvarkos matyti, kad tėvų dalyvavimas kūdikių Krikšte ir jų pareigos yra svarbesnės už krikštatėvių pareigas. Labai svarbu, kad tėvai dar prieš Krikštą, patys tai suprasdami arba draugų bei kitų bendruomenės narių padedami, pasirengtų sąmoningai dalyvauti Krikšto apeigose, per kurias jų vaikas atgimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios. Būdami Krikšto dalyviai, vaiko tėvai atlieka jiems skirtąsias apeigų dalis. Jie ne tik klausosi apeigų vadovo pamokymų ir meldžiasi kartu su visais dalyviais, bet ir patys veikliai dalyvauja: viešai prašo kūdikiui Krikšto; kartu su krikštijančiuoju daro kryžiaus ženklą kūdikio kaktoje; atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą; laiko uždegtą žvakę; priima motinai ir tėvui skirtą specialų palaiminimą. Jeigu kuris nors iš tėvų negali atlikti tikėjimo išpažinimo dėl to, kad, pvz., nėra katalikas, jis gali patylėti. Iš jo reikalaujama, kad jis, prašydamas vaikui Krikšto, būtų pasiryžęs vėliau vaiką krikščioniškai auklėti ar bent nedraustų kitiems to daryti.
Krikšto registracija
Norint pakrikštyti vaiką, susitarti dėl Krikšto, reikia kreiptis į parapijos raštinę, kartu pateikiant duomenis apie vaiką, tėvus, krikštatėvius. Krikšto vardą vaikui rinkti rekomenduojama iš šventųjų globėjų vardų.
Krikšto apeigoms turėkite:
• Krikšto žvakę;
• Baltą Krikšto drabužėlį (vaiką galima iš anksto aprengti baltos spalvos rūbais).
Eucharistija yra viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.“ Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1323.
Viešpats, norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo Prisikėlimo dalininkais, paliko šventąjį testamentą. „Tai darykite mano atminimui“, – sakė Jis. Tikintieji, Krikšto sakramentu iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje, švęsdami šv. Mišių auką – Eucharistiją. Priimdami šv. Komuniją – Eucharistiją – sutinkame patį Kristų, į Jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.
Kam teikiamas Eucharistijos sakramentas?
Eucharistijos sakramentas šv. Mišių metu teikiamas kiekvienam pakrikštytajam, pakankamai subrendusiam ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės būklėje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.
Sekmadienio Eucharistija sutvirtina ir praturtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šį įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie susitinka Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys malonės būsenoje, gali vertai priimti Eucharistiją.
Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti.
Pasiruošimas Eucharistijai
Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami vaikai: pakrikštyti, sulaukę 10 metų, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų ruošiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime ir palydėti tikėjimo kelionėje.
