ŠIAULIŲ VYSKUPO VELYKŲ SVEIKINIMAS

 

 

 MEILĖS PERGALĖ.

 

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Šiandien džiugiai ir pakiliai švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Išganytojas liudija, jog gyvenimas stipresnis už mirtį, meilė nugali neapykantą, o gėris švenčia pergalę prieš blogį.

Brangieji, apaštalas Jonas sako: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Ir šis meilės Dievas dovanoja žmonijai nuostabųjį pasaulį, kurio mes dar ir šiandien nepajėgiame visiškai ištirti ir pažinti. Tai Dievo meilės laiškas, kuriame sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki,  nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Tai begalinės Dievo meilės įrodymas, kurį taip giliai išreiškia Bažnyčios mokytojas Bernardas Klervietis, sakydamas, jog žiūrint į nukryžiuotąjį, Kristaus žaizdos atrodo tarsi lūpos, sakančios jam: „Aš tave myliu“. Jei šis meilės laiškas skirtas man, tai su kokiu atidumu aš turiu jį kasdien skaityti, stengtis suprasti ir nepaliaudamas džiaugtis jo mintimis, nes Dievas visa tai padarė iš meilės man. Ne tik džiaugtis, bet ir kasdien gyventi Dievo meilės žodžiais, kuriuose slypi begalinis gerumas ir išmintis.

Bet, mielieji, ar mes tikime tuo, ką Dievas sukūrė iš meilės mums, ar mes tikime, kad Kristus tikrai prisikėlė ir mus visus kviečia į amžinojo gyvenimo tikrovę? Taip, mes sugebėsime tikėti, tiktai pamilę Dievą ir viską darydami iš meilės Jam, nes tik tada mes visiškai pasitikėsime Jo žodžiais: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25b–26a). Šis patikinimas toks nuostabus, guodžiantis ir drąsinantis, kad pirmieji krikščionys tvirtai tikėdami eidavo mirti už Kristų, o vienuoliai ir vienuolės pašvenčia savo gyvenimą, kad tik kuo daugiau širdžių atsitolintų nuo apgaulingo melo ir priartėtų prie tikrosios meilės šaltinio.

Šiandien sutinkame žmonių, nesugebančių mylėti ir nepatyrusių meilės. Jie pilni pagiežos, liūdesio ir nusivylimo. Mielieji, ar suvokiame, kad Dievas mus be galo myli? Jei taip, tai tepradžiunga mūsų širdys. Juk Jis padarė visa, kad mes būtume laimingi. Mums lieka tik atverti savo širdis ir įsileisti gyvenimo davėją Kristų, kuris ateina, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10b).

Įsileisti prisikėlusį Kristų reiškia pažinti Jį maldoje, ypač vidinėje tylos maldoje. Mielas jaunime, siųskime Viešpačiui SMS žinutes, nes pranašas Jeremijas aiškiai sako: „Šaukis manęs, tau atsiliepsiu! Pasakysiu tau nuostabių dalykų, paslapčių, kurių nežinojai“ (Jer 33, 3). Susidraugavę su Viešpačiu, mes pažinsime begalinės meilės lobius, užpildysime jais savo širdies tuštumą, suvoksime gyvenimo prasmę, išmoksime mylėti save, skirsime laiko tylai bei pokalbiui su Dievu ir eisime per žemę Dievo valios vykdymo keliu. Nepamirškime, jog žmogus gali išbraukti Dievą iš savo gyvenimo, bet Dievas ištikimas iki galo, ir Jo begalinė meilė mums niekada nesibaigia. Vienas žinomas ateistas, kartą paklaustas, ką jaučia sąžinės gilumoje, priartėjęs prie gyvenimo pabaigos, atsakė: „Visą gyvenimą jaučiau keistą jausmą, kurį išgyvena keleivis be bilieto“ (Raniero Cantalamessa).

Brangieji! Per Krikšto sakramentą mes įsigijome bilietą į dangaus Tėvynę. Pasitikrinkime, ar nepametėme jo. Juk garsusis C. S. Lewisas yra pasakęs: „Po Švenčiausiojo Sakramento kitas švenčiausias objektas yra tavo artimas“. Tad atsigręžkime į jį su meile, nes, mylėdami artimą, mylime patį Kristų.

Telaimina jus visus prisikėlęs Kristus. Maldoje su jumis

 

Šiaulių vyskupas                                                                                 Eugenijus Bartulis