Laukimas ir malonė

 

I advento sekmadienis 

 

Liturginiai metai – tai visos išganymo istorijos sudabartinimas. Išganymo istorija jau įvyko, bet, kita vertus, ji vis dar vyksta. Kiekvienas liturginių metų laikas akcentuoja kurį nors išganymo istrorijos tarpsnį. Adventas – tai budėjimo ir pažadų išsipildymo laukimo metas.

Evangelija pagal Morkų ypač pabrėžia budėjimą.  Per visą Morkaus evangeliją šį žodį rasime pakartotą bene keturiasdešimt sykių.

Mums, krikščionims, Evangelija paveda durininko pareigas. O ką daro durininkas? Laukia sugrįžtančiųjų, t. y. nuolat budi. Svarbiausias durininko darbas – laukti, neprarasti budrumo. Budėjimui priešinga neviltis, kai nieko nelaukiama ir nieko nebesitikima.

Apaštalas Paulius ragina susivokti, koks dabar laikas: „Išmušė valanda jums pabusti iš miego! Dabar išganymas mums arčiau, negu tuomet, kai įtikėjome“ (Rom 13, 11).

Antrajame skaitinyje, nors ir kalbama apie laukimą (plg. 1 Kor 1, 7), bet ypač primenama malonės svarba. Malonė – tai mūsų, krikščionių, dabartis. „Todėl jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos. <…> Ištikimas yra Dievas, jus pašaukęs į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bendrystę“ (1 Kor 1, 7. 9).  Anot apaštalo, mums jau dabar priklauso tai, ko laukiame. Tai advento viltis ir džiaugsmas.

Malonė – Dievo dovana. Visas krikščionio gyvenimas pažymėtas malonės ženklu. Juk sakome: „gyveno malonėje; mirė malonėje“. Malonė yra išganymo dabartis. Tai nuolat žmogaus sieloje besitęsiantis adventas. Šis žodis reiškia Dievo atėjimą pas žmogų ir žmogaus perkeitimą į dieviškosios prigimties dalininką (plg. 2 Pt 1, 4), t. y. į kūrinį, kuriuo pats Dievas žavisi.
 

Parengta pagal t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.