Kalėdų mintis

Tėvas Marie Dominique PHILIPPE

 

DIEVAS ATSIDUODA MUMS, KAD IŠMOKYTŲ MUS ATSIDUOTI

Šv. Kalėdų homilija

Kasmet prašykime Šventosios Dvasios, kad atnaujintų mūsų tikėjimą didžiuoju Įsikūnijimo slėpiniu. Klausydamiesi Kalėdų nakties Mišių Evangelijos, melskime Mergelę Mariją, kuri yra palaiminta įtikėjusių, kad išmokytų gyventi šiuo visad aktualiu slėpiniu. Juo turėtume gyventi ne vien kaip nepaprasto, nuostabaus įvykio prisiminimu. Žinoma, tai nuostabiausias ir džiaugsmingiausias įvykis – pas mus atėjo Dievas! Jis apsilankė pas mus, bet vengdamas išgąsdinti atėjo labai nuolankiai: tapdamas Mergelės, kurią Tėvas išsirinko iš visų moterų, Sūnumi. Tėvas padarė Mariją savo mylimojo Sūnaus Motina, kad ji patikėtų žmonėms Jo brangiausią „perlą“ ir didžiausią paslaptį.

Šv. Kalėdų naktį švenčiame ne mitą ir ne nuostabų įvykį, bet tiesą, mums suteiktą tiesą. Tikėjimas mums teikia neginčijamą tikrumą, todėl neabejojame, kad Dievas, mūsų Tėvas, davė mums savo mylimąjį Sūnų, idant neliktume našlaičiai ir neklaidžiotume tamsoje, pasišviesdami blankiais daugybės kelio ieškančių filosofų žiburėliais. Kartais atrodo: tie filosofai nori ieškoti ir nieko nerasti, kad galėtų visąlaik ieškoti, nes… jie bijo ką nors rasti, jie bijo tiesos ir šviesos, kuri sklinda iš aukštybių ir verčia peržengti žmogiškojo gyvenimo ribas bei įprastas vėžes.

Išmintingasis Dievas pasitelkė pasiaukojusią mergelę, sužadėtą su Juozapu – jos mergystės sargu. Ar tai ne Dievo meilės subtilybė – pasirinkimas ateiti pas mus įprasčiausiu būdu? Mes visi į šį pasaulį atėjome taip, kaip Jėzus, ir mes turėjome motiną. Mes visi kadaise buvome motinos įsčiose nešiojami mažyčiai, buvome ten pradėti, vystėmės ir augome, o paskui išvydome šį pasaulį…

Šiandien, švęsdami mūsų Dievo gimimą, švenčiame ir visų Jį pripažinusių savuoju Dievu gimimą. Šiandien yra didžioji mūsų gimimo diena! Ji daug svarbesnė už mūsų gimimo dieną, nes Jėzuje esame pašaukti kartu su Juo gyventi kaip Tėvo, kuris yra „Jo Tėvas ir mūsų Tėvas, Jo Dievas ir mūsų Dievas“, mylimieji sūnūs.

Dievas, pažįstantis mūsų silpnybes teikia dar apsčiau gailestingumo ir meilės – atėjo pas mus ir apsigyveno, „pasistatė pas mus savo palapinę“, Jis tikrai gyveno mūsų gyvenimą, kad mus pakeistų ir parodytų tikrąjį, vienintelį ir tiesų kelią. Joks filosofas iki galo neparodys, kur tas kelias. Dievas jį parodė labai nuolankiai ir žmogiškai – tapdamas Nekaltai Pradėtosios, skaisčiausios, labai mylinčios Mergelės ir Motinos kūdikiu. Jis tapo Marijos kūdikiu, kad besąlygiškai mums atsiduotų.

Tėvas amžinai kontempliuoja savo Sūnų, bet Kalėdų naktį Tėvas kontempliuoja Jį kaip „Žodį, tapusį kūnu“, veikiant Šventajai Dvasiai ir bendradarbiaujant Marijai. Marija taip pat žvelgia į savo sūnų, savo pirmagimį, kuris yra mylimasis Sūnus; ji žvelgia į Jį kaip į savo Dievą. Jokia motina į savo kūdikį nežvelgė tokiu mylinčiu žvilgsniu, taip švelniai ir giliai kaip Marija. Ją persmelkia labai paprastas ir paslaptingas Artumas. Dievas yra su ja, Jis yra „Emanuelis“, Dievas jai duodamas kaip kūdikis savo motinai.

Visada slapta susijaudiname, matydami kūdikį, ieškantį motinos rankos, žvelgiantį į ją ir besiglaudžiantį prie jos krūtinės. Tokia gili dviejų būtybių vienybė, kylanti iš ypatingos darnos bei giminystės.

Dievas prisiartina prie mūsų, kad iki galo apreikštų savo meilę,  pasitelkdamas giliausius ir intymiausius, kūdikį ir motiną siejančius, gyvybiškos priklausomybės ryšius, kad prabiltų į mūsų širdis.

Į kūdikėlį Jėzų galime žvelgti tik suprasdami, kad Jis yra Nukryžiuotasis ir Dievo Avinėlis, pakeliantis ir sunaikinantis pasaulio nuodėmę. Priimdami Kristaus kūną ir kraują Kalėdų naktį suvokiame, kad išgyvename amžiną tikrovę – Įsikūnijimo slėpinys visuomet yra gyvas krikščionio gyvenime. Krikščionis pranoksta regimybę, kad suvoktų neregimybę, ir tiki begaliniu Tėvo gerumu žmonėms, „Jo kūrinijos mažutėliams“.

Melskime Šventosios Dvasios, kad duotų gyvą, kaip Marijos, tikėjimą, kuriuo priimtume Jėzų kaip mums duodamą Marijos kūdikį ir suprastume, kad Jis trokšta mūsų meilės, mūsų širdies. Jėzus atsiduoda mums, kad ir mes išmoktume atsiduoti; Jis tampa Marijos kūdikiu, kad ir mes išmoktume mažumo, dvasios neturto, nuolankumo; kad iš meilės Marijai, Šventajai Dvasiai ir Tėvui išmoktume būti priklausomi.